niurvėti

niurvė́ti, niùrva, -ė́jo 1. intr. Dsn išduoti tam tikrą balsą, niurzgėti: Katinas vis niùrva Tvr. 2. tr., intr. neaiškiai murmėti, niurnėti: Nieko nekalba, tik niùrva sau vienas, negal susikalbėt Ign. Devyniagalvis klausia: „Boba, boba, ką tu tę niùrvi?!“ (ps.) Aps. Kai ažugeria [vaistų], niurva (dejuoja) vis, ale ne tep Str. Niùrva kai katinas OG284. 3. intr. nepatenkintam murmėti: Vaikas niùrva užpykęs ant motinos Švnč.